2015 m. lapkričio 14 d., šeštadienis

Bariau, bariau, bariau...

"Pirmadienį ji tol žaidė su mano neišgertu kavos puodeliu, kol išpylė kavos likučius ant stalo, staltiesės ir grindų. Bariau.
Antradienį "užpylė" vonią! Na tiksliau grindis, imitavo nardymą, šokinėjo besimaudydama. Bariau, bariau.
Trečiadienį pavėlavau per ją į darbą. Mašinoje pareiškė, kad paliko namuose labai svarbų sąsiuvinį. Bariau, bariau, bariau.
Ketvirtadienį ji vėl išpylė pieną. Kodėl negalima stiklinės nešti tiesiai! Bariau, bariau, bariau, bariau.
Penktadienį neleido man pasnaust, lindo, zyzė, tarškino daiktus, aš tokia pavargus po darbo savaitės. Bariau, bariau, bariau, bariau, bariau.
Šeštadienį pasakiau sau: gana. Aš visą laiką jaučiuosi kalta. Bariau už tą, už aną, bet kaip kitaip susikalbėt, naktį negaliu užmigt, as virstu ragana, aš siaubinga mama, aš išvis ne mama, o barimo aparatas! Bariau save ir verkiau. Bariau, bariau, bariau..."
Situacija pažįstama daugeliui. Priekaištai sau dėl priekaištų savo vaikui. Kur ta stebuklinga riba, kaip jos neperžengt. Ar išvis reikia barti?
Dabar įsivaizduokim situaciją: man reikia patekti iš taško A į tašką B. Užduotis rodosi labai paprasta, jei ne apsunkintos sąlygos. Eiti teks užrištomis akimis, kliūčių bus pilna, kelias nelygus, naktis, šalta, pati situacija bauginanti, o ir užduotį tokią tenka atlikti pirmą kartą. Ir visiškai neguodžia žinojimas, kad kitiems pavyko. Taip ir su tėvyste: kasdien tenka eiti užrištomis akimis, spėlioti, improvizuoti, bandyti, analizuoti, lyginti, kurti, na ir žinoma barti save suklydus. Kas yra tas impulsyvus barimas? Tai negatyvių emocijų pliūpsnis, išliejamas ant kito asmens, Šiuo atveju vaiko. Tai skausmingas atsitrenkimas į kliūtį, iveikinėjant tą atstumą nuo taško A iki taško B. Skausmingas abiems, nes veikimas dvipusis, negatyvas iššaukia kitą negatyvą, pradžioje vaikas reaguoja, vėliau jis tampa vis abejingesnis, nes intuityviai suvokia, kad bardami tevai isteriškai apgailestauja dėl savo nesėkmės, negebėjimo susidoroti su neigiamom emocijom, barimas - tai agresyvus skundas savimi. Kokia išeitis?
Pirmas žingsnis - suvokti barimo, kaip auklėjimo priemonės beprasmiškumą. Norint vaiką kažko išmokyti reikia tam atsidėti. Rasti laiko tinkamai jam išaiškinti ką jis daro ne taip, kokios to pasekmės, kokias emocijas vienais ar kitais veiksmais jis sukelia aplinkiniams, nurodyti būdą, priemones ištaisyti klaidą, suteikti alternatyvą pasielgti kitaip ir t.t..Tinkamai - reiškia taip, jog jis jus išgirstų, ne šūkauti iš kito kambario ir nekalbėti atmestinai, rasti akių kontaktą, parinkti atitinkamus žodžius atitinkamam amžiui, pasitikslinti ar jus teisingai suprato.
Tikėtina, jog įprotis bumbėti ir barti neišnyks iškart, tačiau taipogi tikėtina, jog dedant pastangas, dalį to emocinio spjaudymo pakeis ramus ir gero linkintis pokalbis. Ir nepamirškite atsiprašyti: vaiko, jog nesusivaldėte, savęs, jog šį kartą nepavyko, tačiau sekantį tkrai pavyks, juk kelias į tašką B dar toks ilgas!
Diagnozė - valdovas,
"Nenoriu net keltis iš lovos, - skundžiasi paskambinusi mama, - žinau, kad prasideda dar viena šaltojo karo diena. Ji nesikels, nesišukuos, nesipraus, nesirengs, nenorės pusryčių ir neis į mokyklą. Aš kas rytą pradedu šitą nesibaigiančią kovą, taip pavargau, ji nuolat nepatenkinta jei kas nors ne pagal ją, o ne pagal ją beveik viskas. Padarykit su ja ką nors!", - beklausydama mamos aimanų, mintyse spėlioju: paauglystė? maištavimas? protestas?, galvoje sukasi įvairūs scenarijai, gavusi progą įsiterpti klausiu: kiek jai metų, mama atsako - penki, - O jums? - klausiu abstulbusi, man trisdešimt treji.
Situacija priskirčiau prie išskirtinių, jei panašios nebūtų pasikartoję, nežymiai svyravo "monstrų" amžius: buvo devynmetis, dešimtmetis, kai mama kreipėsi dėl dvylikametės nevaldomo elgesio, net palengvėjo: gal nors vienai paauglystė. Skirtingos buvo ir besikreipiančios mamos, viena angeliškai švelni, tarsi nežinanti apie žodžio "ne" egzistavimą, kitos pavargę, piktos.
Kas sieja visus šiuos įvykius? Vaikas, kuris valdo visą šeimą. Jis darymu arba nedarymu ardo visą sistemą, jo poreikiai visada buvo keliami aukščiau kitų ir jis nebesupranta kas pasikeitė.
Ko gero nėra vieno stebuklingo recepto kaip pakeisti situaciją, tačiau du pagalbiniai žodžiai: ribos ir taisyklės, tebūnie tie ramsčiai, kurie padės situaciją imti į savo rankas. Su vaikais galima aptarti taisykles kartu, koks elgesys bus griežtai draudžiamas, kada ta riba, kurios nevalia peržengti, kokios nuobaudos laukia, jei taisyklės laužomos, o tuomet, su šeimos, artimųjų, psichologine ir visomis įmanomoms pagalbomis pirmyn į situacijos taisymą. Tačiau nepamirškite vieno auksinio patarimo: tikslas nėra priversti vaiką paklusti, tikslas - išmokti bendradarbiauti, veikti išvien. ko gero tai nenutiks per dieną, tačiau suvokus problemos mąstą, išanalizavus klaidas, priėmus tinkamą strategiją įmanoma viskas. 

2015 m. lapkričio 13 d., penktadienis

"...Pasiimk savo idiotą. Šita frazė mane persekioja net sapnuose. Nors ją girdėjau tik kartą ir kas baisiausia iš savo vyro. Idiotas - tai mūsų šešiametis sūnus, kurį myliu be proto, nors kartais esu ant išprotėjimo ribos nuo jo elgesio, nežinau net kaip tai apibūdint, jis tiesiog nevaldomas..."
Citata iš nelaimingos mamos laiško - pagalbos šauksmo.
Tai puslapis tiems, kurie pritrūksta kantrybės, idėjų, paramos, palaikymo ar informacijos augindami savo nesutramdomus vaikus. Vieni iš jų turi diagnozę, tokią kaip hiperaktyvumas, autizmas, raidos sutrikimas, elgesio ir dėmesio sutrikimas ar panašią, kiti tiesiog aktyvūs ir nenustygstantys su be galo pavargusiom mamom, kurios rašo, skambina ir klausia, KAIP pažaboti, KAIP susidoroti su savo emocijom, KAIP suprasti savo vaiką.